Neseniai Bažnyčia iškilmingai minėjo nepaprastą įvykį – daugiau nei prieš du tūkstančius metų Žodis tapo Kūnu! Paskutinį advento trečiadienį girdėjome skaitinį iš Evangelijos pagal Luką: Marija pas Elzbietą (Lk 1, 39–45). Jono Krikštytojo motina Elzbieta, išvydusi prie savo namų slenksčio Išganytojo Motiną, pagauta Šventosios Dvasios, balsiai sušunka: Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! (Lk 1, 42) Įkvėptas Šventojo Rašto tekstas bėgant amžiams tampa susiformavusios ir šiandien Vakarų Bažnyčioje tebevartojamos lotyniškosios Ave Maria maldos pagrindu.
Europos tautos, o ir dauguma pasaulio tautų, iš lotynų kalbos benedicta tu in mulieribus ir benedictus fructus ventris tui į savo nacionalines kalbas verčia: tu palaiminta tarp moterų; palaimintas tavo įsčių vaisius. Šventasis Sostas prašo ištikimai versti liturginius tekstus iš originalios lotynų kalbos ir vengti savų interpretacijų. Tad kodėl lietuviškai sakome pagirtas, o ne palaimintas? Kodėl sūnus, o ne įsčių vaisius?
Apie tai jau ne kartą diskutuota katalikiškoje spaudoje ir per Marijos radiją, tačiau šį klausimą vis iš naujo kelia daugelis tikinčiųjų. Kunigai dažnai nežino ką atsakyti ir siūlo kreiptis į Vyskupų konferenciją. Prabėgo daugiau nei penkeri metai, kai pasitelkus teologinius, o ypač gausius filologinius ir net medicininius argumentus, smagiai blykstelėjo sukryžiuotos špagos ir interneto dienraštyje „Bernardinai.lt“. Tiesą sakant, diskusija pasibaigė niekuo... Klausimas iškyla nuolat. Kodėl 1965 m. reikėjo pakeisti įprastus maldos žodžius? Iš tiesų, kodėl? Kuo ir kam neįtiko palaimintas ir įsčių vaisius? Kodėl privalome melstis kitaip, negu meldžiasi viso pasaulio, su retomis išimtimis, Lotynų apeigų ir Rytų apeigų krikščionys? Šių laikų tikintieji pakankamai išprusę, nutylėti ar kaip nors užglaistyti šį klausimą jau nebepavyksta.
Klaidą per neapsižiūrėjimą padaryti lengva, o ištaisyti sudėtingiau – reikia ne tik išminties, bet ir nuolankumo. Ne paslaptis, jog Vatikano II Susirinkimo šūkis Ecclesia semper reformanda ne visuomet suprastas ir išsiaiškintas teisingai. Popiežius ir didis teologas Jozephas Ratzingeris buvo labai ištikimas Tradicijai, tačiau tuo pat metu atviras Šventosios Dvasios įkvėpimams ir pagrįstoms naujovėms. Jis, kaip rūpestingas tėvas, yra perspėjęs: ne visos reformos duoda gerų vaisių. Kažin ar galime laikyti atsitiktinumu, jog maldos pakeitimo laikas sutampa su Vatikano II Susirinkimo (1962–1965) laikotarpiu?
Okupacijos metais Lietuvos Bažnyčios ryšiai su Šventuoju Sostu buvo silpni ir nereguliarūs. Lietuvos Bažnyčiai galėjo atstovauti tik kai kurie dvasininkai, gavę sovietų valdžios „palaiminimą“. Sovietinė valdžia visais įmanomais būdais stengėsi izoliuoti Bažnyčią nuo Šventojo Sosto ir nuo viso pasaulio. Tikėtina, jog dėl persekiojimų ir suvaržymų ano meto Liturginė komisija ir maldos teksto redaktoriai neturėjo sąlygų reikiamai įsigilinti į Susirinkimo reformų esmę. Okupuotoje Lietuvoje trūko ne tik teologinės literatūros, bet ir išsilavinusių kunigų. Apie kūno teologiją tais laikais retas buvo girdėjęs, į kūną dažniausiai būdavo žvelgiama vien anatomiškai.
Gilesnių studijų apie kūno teologiją nebūta ir vienintelėje tais laikais Kauno kunigų seminarijoje. Kalbėti viešai apie moters įsčias, kaip ir apie kai kurias kitas kūno dalis, buvo nepriimtina, netgi nepadoru. Per anatomijos pamokas skyrelį apie vaisiaus užsimezgimą mokytojai dažniausiai liepdavo pasiskaityti patiems arba iš viso praleisdavo. Suprantama, jog, esant tokiam požiūriui į kūną, maldos tekste minimos įsčios kai kuriuos tikinčiuosius tiesiog šokiruodavo. Tą patvirtina ir kun. V. Aliulio paaiškinimas Bernardinuose (žr. Apie maldą Sveika Marija, 2010 10 21): „Svarbiausią pakeitimą – „Tavo Sūnus Jėzus“ vysk. J. Labukas pristatė popiežiui Pauliui VI, motyvuodamas katechetiniais sumetimais: kad vaikai ir jaunimas suprastų turinį ir kad nebūtų progos tikėjimo nedraugams iškraipyti pasveikinimo prasmę. Popiežius žodžiu sutiko, ir to užteko.“ Pagrįstai kyla klausimas: ar pakeisti teologinį maldos turinį užtenka tik žodinio pokalbio? Ar tokie pakeitimai neturi būti rimtai argumentuoti, patvirtinti Bažnyčios įstatymais ir fiksuojami dokumentuose?
Teologija moko į žodžių prasmę gilintis, o ne pakeisti juos visiems lengvai suprantamais, taip nuskurdinant arba apkarpant žinią, kurią mums nori perteikti Šventasis Raštas. Gražus ir įkvepiantis Rytų krikščionių pamaldumas į Marijos įsčias, juk Nekaltai Pradėtoji išnešiojo ir pagimdė patį Visatos Kūrėją! Kai kurie teigia, jog palaimintas tavo įsčių vaisius neatitinka šių laikų dvasios. Tai gal tada ir Šventasis Raštas nebeatitinka šių laikų dvasios? O gal naujųjų laikų dvasia išsikvėpusi, jei įsčių teologiją gebama susiaurinti iki primityvaus, vien jusliškai suprantamo lytiškumo? Šios maldos pagrindas – įkvėptas Šventojo Rašto tekstas. Ar teisinga pakeisti Šventojo Rašto žodžius ir tokiu būdu ištrinti teologinį maldos turinį? Ar teisinga pritaikyti Raštą ir patiems prisitaikyti prie neišprusimo? O gal kaip tik reikia tikinčiuosius skatinti irtis į gilumą? Šiandien, dvasinių vertybių devalvacijos laikais, kaip niekad aktualus šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II paraginimas: Duc in altum!
Neketiname iš naujo plačiai aptarinėti jau išsakytų gausių, daugiau ar mažiau pagrįstų, argumentų už ir prieš. Nereikia būti diplomuotu teologu ar filologu, supras ir eilinis tikintysis: sūnus ir įsčių vaisius nėra to paties turinio lygiaverčiai terminai. Neabejotina: Jėzus yra Juozapo ir Marijos Sūnus, tačiau jis yra dar ir Marijos įsčių vaisius, o tai jau šis tas daugiau! Įsčios nėra tik šiaip sau anatomijos terminas, apibūdinantis moters vidaus organą – gimdą.
Biblinėje kalboje įsčios reiškia nuorodą į esybės vidų, gelmę. Tai vieta, kur Dievas slaptoje tveria gyvybę,todėl pagrįstai galime kalbėti apie įsčių šventumą, įsčių slėpinį. Motinos įsčios - Dvasios ir materijos susitikimo vieta: Juk tu sukūrei mano širdį, numezgei mane motinos įsčiose (Ps 139,13); Net dar negimęs tau priklausiau, mano motinos įsčiose tu buvai mano jėga (Ps71,6).
Dievas savo įsčiose, pačioje savo esaties gelmėje, nuolatos gimdo Sūnų. Marija savo Nekaltai Pradėtosios įsčiose nešioja tą patį Dievo Sūnų, pradėtą Šventosios Dvasios. Dievas, tapęs Žmogumi, į pasaulio istoriją ateina per Marijos įsčias.
Žodžiai palaimintas ir pagirtas taip pat nėra adekvatūs. Girti – iškelti ir atskleisti tai, kas gera, o laiminti – linkėti, kas gera. Juk Kristus ne gyrė, bet laimino – laiminantis Dievo žodis tolygus tikrovei. Kažkodėl Jėzaus palaiminimų nevadiname Jėzaus pagyrimais? Jis juk nesakė: Pagirti gailestingieji, jie susilauks gailestingumo... Elzbieta, įkvėpta Šventosios Dvasios, supranta: Marija yra Dievo palaiminta, Dievo palaimintas ir jos įsčiose iš Šventosios Dvasios užsimezgęs vaisius.
Šiandien Bažnyčios ryšiai su Šventuoju Sostu visiškai atkurti, turime šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II mokymą apie kūno teologiją, nestinga nei literatūros, nei išsilavinusių kunigų. O ir tikintieji nepalyginamai labiau išprusę: kaip ir iš kur atsiranda vaikai, supranta net mažamečiai. Atsigręžimas į praeitį, apmąstant, įvertinant ir ištaisant padarytas klaidas – dvasinės brandos ir dvasinės laisvės požymis. Turint galvoje, jog šis klausimas vis dažniau keliamas, panašu, kad Lietuvos tikintieji tokiam pokyčiui jau yra subrendę. Pradėjus melstis, kaip meldėmės iki 1965 metų, kaip šiandien tebesimeldžia beveik visi pasaulio krikščionys, atsirastų ir pritariančių, ir prieštaraujančių. Pripratimas – antras prigimimas, – sako liaudies išmintis. Suprantama, tektų koreguoti įvairių maldaknygių ir liturginių maldynų tekstus, o tai nėra labai paprasta. Jei oficialiai būtų atitaisytas teologinis maldos turinys, laikui bėgant, pasikeistų ir spausdinti tekstai. Ilgainiui pataisyta ir Bažnyčioje nuolat girdima malda vėl taptų sava. Priprastume.
Elena Eimaitytė
Giotto di Bondone (1266/67? - 1337): Mergelė su kūdikiu
